Šis tas apie švenčių laukimą

Atbuline tvarka pradedame skaičiuoti ir laukti...šešios, penkios, keturios, trys, dvi, viena... KALĖDOS! Šiandien pagalvojau, kad man kur kas maloniau skaičuoti tas dienas ir laukti, laukti, laukti: galvoti apie brangius žmones, uosti kepamų pyragų kvapus, pakuoti mielas dovanėles, rašyti atvirukus ir laukti... Tas laukimas  - ypatingas! Užplūsta ramuma, širdis prisipildo pakilaus džiugesio, visos problemos paskęsta gazdikėlių, cinamono, imbiero kvapų jūroje... 

Jaukaus švenčių laukimo linkime, mus jau antrą kartą aplankusiems Indrei, Audriui ir gražioms linksmoms Jų mergytėms! 

Labas rytas, Žiema!

Tingus pasirąžymas lovoje, žvilgsnis pro langą ir džiaugsmingas šūksnis - SNIEGAS! Burnoje pajutau imbierinių sausainių skonį, cinamono kvapą, išgirdau atbildančių nykštukų žingsnius... 

Gražaus švenčių laukimo linkime Gintarei ir Smiltutei :) Smagu jus buvo vėl pamatyti!  

Iš nakties stebėtojo užrašų...

Koja už kojos, vaizdas už vaizdo ėjau svetimo miesto gatvėmis. Užrašinėjau jaukių kavinių vitrinas ir jose laikinai apsigyvenusius siluetus, bandžiau įsiminti sutiktų žmonių veidus... "Record - Stop", "Record - Stop". Skersgatvis už skersgatvio, mintis už minties, įrašas už įrašo lydėjau save tolyn palikdama už savęs tai ką visomis jėgomis norėjau pasiimti su savim ir paslėpus šiltuose delnuose panešėt bent iki kito posūkio. Deja, visko buvo per daug. Kad ir kiek besistengčiau aš nebeišlaikiau...stebėjau kaip viskas dūžta ir skambiais kristalėliais krinta ant svetimo miesto grindinio...Skersgatvis už skersgatvio, vaizdas už vaizdo, mintis už minties viskas nuščiuvo ir klausėsi kaip nuo žemės renku įrašus man svetimų, visai nepažįstamų žmonių - jų siluetus, juoką, žvilgsnius ir tylą... 

O dabar įsiklausykite, nes gal ir Jus įrašinėja tylus skersgatvio praeivis... 

Audringoms sieloms...

Sunku būti nepaprastam minioje žmonių...Sunku būti savimi, kai nežinai kas tu esi. Sunku pasirinkti kelią, kai jo tiesiog nėra. Sunku užmiršti, kai prisiminti saldžiau už viską. Sunku  tesėti pažadus, kai netiki jais. Pasakyti gali daug, bet negali pasakyti to ką jauti...Ir tada pagalvoji, kad jau laikas grįžti ir gal pradėti nors šiek tiek mažiau jausti ir daugiau gyventi...

Iš nakties stebėtojo užrašų

Kada paskutinį kartą esi gavęs meilės laišką? Tokį rašytą ranka, iškvėpintą moteriškais kvepalais ir nubučiuotą raudonais lūpų dažais? Nedrąsiai į popierių surašyti žodžiai liejasi švelniausiais sakiniais, užburiančia simfonija apie tai, apie ką net nedrįstum prabilti garsu...Myliu...Alsuoju...Geidžiu...Gyvenu... Popieriaus lapas prirašytas logikos dėsniams prieštaraujančių teiginių sujaukiančių pasaulio egzistavimo principus. Abstrakčios mintys užpilo vieną eilutę po kitos su tikslu įtikėti, kad meilės kančios vieną diena taps palaima... 

O dabar atsakyk - tai ar esi kada nors gavęs tokį laišką?

Akmenyje...

Žiūrėjimo į vieną tašką sindromas – liga kuria susergama tą pačią sekundę, kai nebesupranti į kuria pusę eini...kai harmonija tarp jausmų, minčių ir veiksmų išsiderina lyg gitaros stygos – atkartoji tuos pačius akordus, bet skamba jie visai ne taip – be melodijos, be dermės. Bandai „iš klausos“ viską sustatyti į vietas, bet supranti, kad nebepameni kokia tikroji yra dermė. Nori daugiau negu gali...jauti smarkiau negu reikėtų, o kažką pakeisti nėra jėgų... 

Vasara visam gyvenimui...

Nesuprantu, kur ji dingo? Dar bandau visomis išgalėmis įkvėpti  jos nepakartojamo lelijų, rožių, jazmino aromato bet jis išsisklaidė, pasiklydo šalikais, pirštinėmis ir auliniais batais apsimuturiavusių žmonių minioje...Vis dar bandau pajusti jos akinamą žvilgsnį ir šiltą alsavimą, deja...Šilčiau įsisupu į pledą ir apsikabinu puodelį šiltos arbatos..Vasara mane paliko, iškeliavo nepastebėta, uždarė duris ir prasidėjo atrodo niekada nesibaigsiantis žvarbus ruduo...

Agnės ir Donato prisiminimuose ši vasara visada bus ypatinga niekada nesibaigianti, niekada neužmirštama ir visada tokia pat reikšminga. Tai bus jų oazė į kurią jie griš nusiraminti, įgauti jėgų ir tikėjimo vienas kitu. Tai buvo jų vasara ir jų jaudinanti meilės diena, sugraudinusi mane iki ašarų savo tikrumu, natūralumu ir meile...

Bukite laimingi, jūs nuostabūs!

Jokūbėlio šventės stebuklai...

Kaip sunku, o gal iš viso neįmanoma stabtelėti ir niekur neskubėti? Kaip pamatyti tai ko dažnai nematome, nes visada skubame, galvojame kas bus po minutės, valandos ar net kažkada rytoj... Ar pastebite, kad dažnai verčiame dienas galvoje, lyg  kalendoriaus lapelius skaičiuojame - pirmadienis, antradienis...sekmadienis ir  visiškai neprisimename kas jose palikta gražaus, stebuklingo, brangaus...Ar visdėlto įmanoma sau uždrausti taip elgtis toliau ir pagaliau pastebeti vis labiau raudonėjančius klevus, nepažįstamo žmogaus šypseną gatvėje ar saulės zuikučius ant sienos? 

Plaukti pasroviui, išgyventi akimirką kurioje esi, pamatyti mažus ir ypatingus stebuklus mane išmokė fotografija...

Stebuklų kupina buvo Jokūbėlio šventė – iš anksto suplanuotų, išsvajotų ir visai netikėtų , sukurtų čia pat ir tą akimirką supančių brangių žmonių. Kartu su Jokūbėliu džiaugiamės švento vandenuko tekėjimu jo plaukučiais, klausėmės jo nepakartojamo krykštavimo glostant žirgą. Kartu griuvome ir kėlėmis, gerėjomės jam skiriamu dėmesiu ir meile...

Kviečiame pasimėgauti Jokūbėlio krikšto šventės stebuklu ir prisiminti, kad jau reiktų stabtelėti ir įkvėpti rudens gaivos....