Kartais
atsitinka tokių stebuklų, kai visa gerkle net gi man norisi šaukti – ŠIANDIEN
LAISVADIENIS!!!! Bet prisiminusi, kad mūsų namuose laisvadienis tik man - džiaugiuosi
tyliai bei santūriai mėgaujuosi poilsiu arba tiksliau tariant - santūriai bėgioju iš kampo
į kampą nesuprasdama, ko griebtis. O noras nuveikti šį tą ypatingo turint
vieną laisvadienį yra nepaprastai didelis. Karštligiškai puolu vartyti
kulinarines knygas norėdama šeimai pagaminti sočius angliškus pusryčius, bet
supratusi, kad reiks lėkti į parduotuvę, padedu knygas į vietą ir maitinu
namiškius avižine koše su ką tik iš lysvės nuskintomis braškėmis. Išsiverdu
kavos ir lekiu į lauką pasimėgauti rytine saule, bet sėdėti tiesiog nieko
neveikiant, man atrodo mažų mažiausiai nusikaltimas, kai turi vieną dieną KAŽKĄ
nuveikti. Paskubomis išgėriu kavą ir toliau kaip išprotėjusi blaškausi tarp
namų tvarkymo, gėlynų ravėjimo, žolės pjovimo, pietų ruošimo. Galiausiai suprantu, kad mano laisvadienis eina į pabaigą o aš nenuveikiau nieko ypatingo,
nepailsėjau, o mano tylus ir santūrus džiaugsmas virsta santūriu, tyliu pykčiu...
Suprantu, kad nebemoku ilsetis, o per vieną dieną, to neišmoksiu... Atsidarau
kompiuteri ir rašau, rašau, rašau, kad gimtų šis įrašas, turbūt pats geriausias
mano laisvadienio nuveiktas darbas :)
Dalinuosi ypatingomis Aistės ir Justo meilės šventės
akimirkomis. Prisiminti šiuos laimingus žmones yra pati geriausia laisvadienio
dovana man! Būkit
laimingi...
