Kaip sunku, o gal iš viso neįmanoma stabtelėti ir niekur neskubėti? Kaip pamatyti tai ko dažnai nematome, nes visada skubame, galvojame kas bus po minutės, valandos ar net kažkada rytoj... Ar pastebite, kad dažnai verčiame dienas galvoje, lyg kalendoriaus lapelius skaičiuojame - pirmadienis, antradienis...sekmadienis ir visiškai neprisimename kas jose palikta gražaus, stebuklingo, brangaus...Ar visdėlto įmanoma sau uždrausti taip elgtis toliau ir pagaliau pastebeti vis labiau raudonėjančius klevus, nepažįstamo žmogaus šypseną gatvėje ar saulės zuikučius ant sienos?
Plaukti pasroviui, išgyventi akimirką kurioje esi, pamatyti mažus ir ypatingus stebuklus mane išmokė fotografija...
Stebuklų kupina buvo Jokūbėlio šventė – iš anksto suplanuotų, išsvajotų ir visai netikėtų , sukurtų čia pat ir tą akimirką supančių brangių žmonių. Kartu su Jokūbėliu džiaugiamės švento vandenuko tekėjimu jo plaukučiais, klausėmės jo nepakartojamo krykštavimo glostant žirgą. Kartu griuvome ir kėlėmis, gerėjomės jam skiriamu dėmesiu ir meile...
Stebuklų kupina buvo Jokūbėlio šventė – iš anksto suplanuotų, išsvajotų ir visai netikėtų , sukurtų čia pat ir tą akimirką supančių brangių žmonių. Kartu su Jokūbėliu džiaugiamės švento vandenuko tekėjimu jo plaukučiais, klausėmės jo nepakartojamo krykštavimo glostant žirgą. Kartu griuvome ir kėlėmis, gerėjomės jam skiriamu dėmesiu ir meile...
Kviečiame pasimėgauti Jokūbėlio krikšto šventės stebuklu ir prisiminti, kad jau reiktų stabtelėti ir įkvėpti rudens gaivos....
