Įkvėpkime giliau prisiminimais kvepiančio oro... Užmirškime, kad lauke vis dar boluoja sniegas, o šildymo sezonas vis dar tęsiasi. Atostogos jau alsuoja į nugaras...
Akimirka iš mūsų praeities atostogų : Sirmione, Lago de Garda, Italy
Rodomi pranešimai su žymėmis Kelionės. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Kelionės. Rodyti visus pranešimus
Kaip aplanko įkvėpimas
Pamačiau ir širdis vėl suvirpėjo, gražino ten kur atostogos amžinos ir laikas ištirpsta kalnų, vynuogynų ir Viduržemio jūros persmelktame ore. Mintys tampa nebevaldomos – įsitraukiu į prisiminimus... Neskubėdama keliauju Ventabren kaimelio gatvelėmis aukštyn ir dar aukštyn...nedrąsiai pirštais braukiu išdailintas langines ir maldauju, kad laikas sustotų... „Bonjour“ pasigirsta už nugaros ir suprantu, kad niekur kitur šiuo metu nenorėčiau būti...Užvaldo beribis įkvėpimas kurti, gyventi ir mylėti! Akimis palydžiu Mont Sainte Victoire ir lėtai atsimerkiu...
Iš nakties stebėtojo užrašų...
Koja už kojos, vaizdas už vaizdo ėjau svetimo miesto gatvėmis. Užrašinėjau jaukių kavinių vitrinas ir jose laikinai apsigyvenusius siluetus, bandžiau įsiminti sutiktų žmonių veidus... "Record - Stop", "Record - Stop". Skersgatvis už skersgatvio, mintis už minties, įrašas už įrašo lydėjau save tolyn palikdama už savęs tai ką visomis jėgomis norėjau pasiimti su savim ir paslėpus šiltuose delnuose panešėt bent iki kito posūkio. Deja, visko buvo per daug. Kad ir kiek besistengčiau aš nebeišlaikiau...stebėjau kaip viskas dūžta ir skambiais kristalėliais krinta ant svetimo miesto grindinio...Skersgatvis už skersgatvio, vaizdas už vaizdo, mintis už minties viskas nuščiuvo ir klausėsi kaip nuo žemės renku įrašus man svetimų, visai nepažįstamų žmonių - jų siluetus, juoką, žvilgsnius ir tylą...
O dabar įsiklausykite, nes gal ir Jus įrašinėja tylus skersgatvio praeivis...
Audringoms sieloms...
Sunku būti nepaprastam minioje žmonių...Sunku būti savimi, kai nežinai kas tu esi. Sunku pasirinkti kelią, kai jo tiesiog nėra. Sunku užmiršti, kai prisiminti saldžiau už viską. Sunku tesėti pažadus, kai netiki jais. Pasakyti gali daug, bet negali pasakyti to ką jauti...Ir tada pagalvoji, kad jau laikas grįžti ir gal pradėti nors šiek tiek mažiau jausti ir daugiau gyventi...
Iš nakties stebėtojo užrašų
Kada paskutinį kartą esi gavęs meilės laišką? Tokį rašytą ranka, iškvėpintą moteriškais kvepalais ir nubučiuotą raudonais lūpų dažais? Nedrąsiai į popierių surašyti žodžiai liejasi švelniausiais sakiniais, užburiančia simfonija apie tai, apie ką net nedrįstum prabilti garsu...Myliu...Alsuoju...Geidžiu...Gyvenu... Popieriaus lapas prirašytas logikos dėsniams prieštaraujančių teiginių sujaukiančių pasaulio egzistavimo principus. Abstrakčios mintys užpilo vieną eilutę po kitos su tikslu įtikėti, kad meilės kančios vieną diena taps palaima...
O dabar atsakyk - tai ar esi kada nors gavęs tokį laišką?
Akmenyje...
Žiūrėjimo į vieną tašką sindromas – liga kuria susergama tą pačią sekundę, kai nebesupranti į kuria pusę eini...kai harmonija tarp jausmų, minčių ir veiksmų išsiderina lyg gitaros stygos – atkartoji tuos pačius akordus, bet skamba jie visai ne taip – be melodijos, be dermės. Bandai „iš klausos“ viską sustatyti į vietas, bet supranti, kad nebepameni kokia tikroji yra dermė. Nori daugiau negu gali...jauti smarkiau negu reikėtų, o kažką pakeisti nėra jėgų...
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)