Po ilgos tylos...

Pastaruoju metu esu šiek tiek susipykusi su Įkvėpimu. Aš, aišku, jau keletą savaičių tikrai nebuvau labai draugiška savo Įkvėpimui: neskyriau jam pakankamai dėmesio, nerodžiau jausmų, net prieš miegą apie jį negalvojau, nes krisdavau visais savo kilogramais laisvu kritimu į lovą ir tą pačią sekundę "išsijungdavau"...Mano ir mano Įkvėpimo mistinius vakarus su popieriaus lapu ir pieštuku rankoje pakeitė daug visokių darbų darbelių, stresų streselių ir na...jis mane tiesiog paliko...Kartais pažvelgusi į rudenėjančius virš galvos plaukiančius debesis jaučiu, kaip už nugaros kažkas gailiai atsidusta, bet atsisukus pamatau tik niūrų, liūdną jo siluetą...

Pati sau tyliai sumurmu - rudenėja...ir tada prisimenu, kad dėl šių pastarųjų mano ir mano Įkvėpimo santykių,  foto dienoraštyje dar nuo vasaros pradžios įsivyravo tyla! O iš tiesų tiek foto įspūdžių patirta!  Kažką reikia keisti, tokie man brangūs santykiai juk negali taip paprastai visam laikui nutrūkti! Manau, kad rytoj parašysiu jam laišką ir pakviesiu puodeliui arbatos.. Būtinai Jums papsakosiu, kaip mums sekėsi.

O iki to laiko tiesiog privalau parodyti kaip prasidejo musu foto įspūdžių vasara su Sandra ir jos draugėmis, kol dar aukso žiedelis nespindėjo ant jos rankos!  
Sandra, Tu turi nuostabias drauges. Draugės - Jūs turite nuostabią Sandrą. Gyvenimo etapais, net kai būsite labai užsiėmusios, nepamirškite viena kitos paklausti - "Drauge, kaip gyveni?"