PHOTOSCENE

Nesuprantu, kur ji dingo? Dar bandau visomis išgalėmis įkvėpti jos nepakartojamo lelijų, rožių, jazmino aromato bet jis išsisklaidė, pasiklydo šalikais, pirštinėmis ir auliniais batais apsimuturiavusių žmonių minioje...Vis dar bandau pajusti jos akinamą žvilgsnį ir šiltą alsavimą, deja...Šilčiau įsisupu į pledą ir apsikabinu puodelį šiltos arbatos..Vasara mane paliko, iškeliavo nepastebėta, uždarė duris ir prasidėjo atrodo niekada nesibaigsiantis žvarbus ruduo...

Agnės ir Donato prisiminimuose ši vasara visada bus ypatinga niekada nesibaigianti, niekada neužmirštama ir visada tokia pat reikšminga. Tai bus jų oazė į kurią jie griš nusiraminti, įgauti jėgų ir tikėjimo vienas kitu. Tai buvo jų vasara ir jų jaudinanti meilės diena, sugraudinusi mane iki ašarų savo tikrumu, natūralumu ir meile...

Bukite laimingi, jūs nuostabūs!

Kaip sunku, o gal iš viso neįmanoma stabtelėti ir niekur neskubėti? Kaip pamatyti tai ko dažnai nematome, nes visada skubame, galvojame kas bus po minutės, valandos ar net kažkada rytoj... Ar pastebite, kad dažnai verčiame dienas galvoje, lyg kalendoriaus lapelius skaičiuojame - pirmadienis, antradienis...sekmadienis ir visiškai neprisimename kas jose palikta gražaus, stebuklingo, brangaus...Ar visdėlto įmanoma sau uždrausti taip elgtis toliau ir pagaliau pastebeti vis labiau raudonėjančius klevus, nepažįstamo žmogaus šypseną gatvėje ar saulės zuikučius ant sienos?

Plaukti pasroviui, išgyventi akimirką kurioje esi, pamatyti mažus ir ypatingus stebuklus mane išmokė fotografija...

Stebuklų kupina buvo Jokūbėlio šventė – iš anksto suplanuotų, išsvajotų ir visai netikėtų , sukurtų čia pat ir tą akimirką supančių brangių žmonių. Kartu su Jokūbėliu džiaugiamės švento vandenuko tekėjimu jo plaukučiais, klausėmės jo nepakartojamo krykštavimo glostant žirgą. Kartu griuvome ir kėlėmis, gerėjomės jam skiriamu dėmesiu ir meile...

Kviečiame pasimėgauti Jokūbėlio krikšto šventės stebuklu ir prisiminti, kad jau reiktų stabtelėti ir įkvėpti rudens gaivos....