-25, tai ko mūsų Haiku laukė nuo pat žiemos pradžios! Net savo guolį iš būdos perkėlė į lauką :)
Mergaitės, varooom! Arba dvi naujienos: bloga ir gera...
Liūdna žinia mums: kad ir kokie jauni besijaustume, pabendravę su Emilija ir jos draugėmis supratome, kad tokie jauni kaip jos, mes jau niekada nebebūsime :(
Gera žinia mums: mergaitės pagyrė, kad pagal savo amžių atrodome geriau :)
Gera žinia mums: mergaitės pagyrė, kad pagal savo amžių atrodome geriau :)
Koks esi tu?
Portretai, kuriuos rodysime šiandien, nėra atsitiktinumas, nors daugelis mus pažįstančių pasakytų, kad kažkas čia ne taip...
JIS: niekada nepritrūkstantis žodžių ir sugebantis per 5 minutes pakeisti 3 pokalbių temas, lakstantis viena maikute po sniegą, negalintis išlysti iš džemperio ir suplyšusių džinsų net eidamas į svečius, vairuojantis automobilį taip, kad gali išgremžti skylę panelėje nagais....
JI: santūri ir tyli, mandagi, gal kiek nuobodoka, bet visada iš visų keblių situacijų traukianti JĮ... Ji nešokinėja parašiutu, bijo aukščio, po darbo ruošia vakarienę ir visada laikosi šiek tiek atokiau nuo visko kas vyksta aplink...
Ar iš tiesų mes esame tokie, kokie atrodome aplinkiniams?
JIS: net sunkiomis akimirkomis žino kurioje pusėje šviesa, jis visada pabaigia tai ko pabaigti negali JI... Jis nėra pakeitęs nei vieno darbo ir tiksliai žino, kas bus po 10 metų. Jis yra tas į kurį JI visada gali atsiremti...
JI: nuolat blaškoma jausmų audrų, galvoje vėjas siekia uraganinį greitį...Ji gyvena tik dėka pokyčių, naujų idėjų ir visko kas netrunka ilgiau nei trejus metus...
JIS - MANO VYRAS JI - MANO ŽMONA
Kaip aplanko įkvėpimas
Pamačiau ir širdis vėl suvirpėjo, gražino ten kur atostogos amžinos ir laikas ištirpsta kalnų, vynuogynų ir Viduržemio jūros persmelktame ore. Mintys tampa nebevaldomos – įsitraukiu į prisiminimus... Neskubėdama keliauju Ventabren kaimelio gatvelėmis aukštyn ir dar aukštyn...nedrąsiai pirštais braukiu išdailintas langines ir maldauju, kad laikas sustotų... „Bonjour“ pasigirsta už nugaros ir suprantu, kad niekur kitur šiuo metu nenorėčiau būti...Užvaldo beribis įkvėpimas kurti, gyventi ir mylėti! Akimis palydžiu Mont Sainte Victoire ir lėtai atsimerkiu...
Meilės istorija po 10-ies metų...
O kaip vis dėlto gera gyventi! Kiekviena diena vis nauja, kitokia, ypatinga! Kasdien naujos spalvos ir vis naujas įstabus akimirkos grožis užlieja mūsų kasdienį gyvenimą… Kokia palaima savo kelyje sutikti žmones, kurie taip pat vertina tuos gražius momentus - kartais didelius, o kartais mažesnius, mėgaujasi ir neleidžia jiems pranykti nuolatiniame skubėjime ir kasdieniuose darbuose...
Vėsoką šeštadienio rytą susitinkame su Edita ir Giedriumi. Sekame iš paskos Vilniaus senamiesčio gatvelėmis ir gėrimės Jų ypatingos akimirkos grožiu… Tokiais momentais supranti, kad ne trejus ir net ne penkeris metus trunka meilė – ji amžina, kai išmoksti pastebėti akimirkos stebuklą…
10 metų kartu…
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)