Mūsų namuose trumpam buvo apsigyvenęs siaubukas. Nedidukas, maždaug metro keturiolikos centimetrų, penkių su puse metų amžiaus. Bet koks galingas! Mūsų namuose vertė viską aukštyn kojom ir užgrobęs teritoriją paėmė mus į nelaisvę! Įvairiausiais būdais bandėme ištrūkti iš jo įsakymų, rūstumo ir nurodymų pilno pasaulio. Bandėme pabėgti slapta, bet jis mus „perkando“ ir grąžindavo ten kur buvome pradėję. Pamėginome siaubuką papirkti, bet tai gelbėdavo mus tik labai trumpam. Išmėginome susitartimo taktiką ir kurį laiką mums netgi pavykdavo, bet galiausiai turėdavome grįžti į pralaimėjusiųjų poziciją. Netekę kantrybės blaškydavomės po namus bumbėdami vis garsiau ir garsiau, bet mūsų siaubuko tai negąsdino...Galų gale mes pavargome ir nuleidę rankas palikome jį karaliauti vieną, o patys grįžome prie savo kasdienių užsiėmimų... Siaubuko įsakymai skambėjo vis tyliau, nurodymų sąrašas sutrumpėjo, o jo valdingiausias žodis NE mūsų namuose skambėjo vis rečiau, ir mes pagaliau pajutome laisvę!
Siaubuką pradėjome vadinti Arijuku ir labiausiai už viską pasaulyje norėtume visada matyti štai tokį jo žvilgsnį:
